Naujienos

Keleto diksilendas keliolikai

Šį rytą trindamas galvą dermatologiniu šampūnu – taip buvo užrašyta ant buteliuko – pagavau save niūniuojantis Stingo kūrinio „Englishman in New York“ melodiją: per neatstojantį miegą, per šilto vandens lašus ir skystelėjusio šampūno purslus iš gerklės, nepriklausomai nuo mano valios bei nepaisant įsisenėjančio bronchito, liejosi garsas, vibracija ir pabiri žodžiai: „o-oho, aš atėjūnas, aš legalus atėjūnas“ – liejosi tokiu veržlumu, kaip kad nuo Vilniaus kalvų liejasi, vinguriuoja, braunasi per asfaltą tie tirpstančio sniego upeliūkščiai.

Mano paties klausa šią dainą pagavo tik užsukus čiaupą ir ėmus sausinti plaukus rankšluosčiu.

Bet vis dėlto ne Stingą čia aš niūniavau duše, nors jis pirmiausia yra šio mažumėlę nostalgiško kūrinio autorius. Ne Stingą, o Kristiną Svolkinaitę.

Kristina Svolkinaitė – 24 metų džiazo atlikėja, visų šalies džiazo festivalių dalyvė, Latvijoje vykusio konkurso „Sony Jazz Stage“ didžiojo prizo laimėtoja (2007), Stepo Jaunuškos auklėtinė ir – kaip čia nepaminėsi – jaunesnioji moksladraugė dainuojančioje „Juventos“ mokykloje – dar tais laikais Kristina buvo viena mano mėgstamiausių mūsų vidurinės dainorėlių.

Ir štai po aštuoneto metų vėl turėjau proga išgirsti tai, kas buvo primiršta, bet per tą laiką stipriai išaugę: proga buvo atsitiktinė, kaip atsitiktinai ant šaligatvio randama šimtinė – apie jos pasirodymą su diksilendo kolektyvu „Dixxband“ išgirdau per feisbuką. Apskritai socialinis tinklas „Facebook“ vis dažniau maloniai nudžiugina: jis veikia ne tik kaip puikus ryšių su artimesniais ar tolimesniais draugais atnaujinimo ir palaikymo įrankis, jis ne tik rimtai pasitarnauja žurnalistiniame darbe – feisbukas iš tikro padeda patobulinti savo dienotvarkę, sakyčiau, į teigiamą pusę perkonstruoti asmeninę realybę. Jeigu virtualioji erdvė neretai iš tavęs tikrovę pavagia, tai šis socialinis tinklas tikrovei suteikia ryškesnių spalvų. Šiuo atveju – dar ir garsų. Juk jeigu ne „Facebook“ – apie Kristinos ir ansamblio koncertą penktadienį tikriausiai nebūčiau nė žinojęs.

Deja, didžioji dalis vilniečių nebuvo taip gerai informuoti kaip aš: septynių žmonių koncerto eilinį kartą degusiame ir eilinį kartą atstatyme „Brodvėjuje“ klausėsi vos keliolika žmonių. Įsibėgėjant saksofonininko, trombonininko, trimitinininko, būgnininko, dvejeto gitaristų bei pačios dainininkės šėlui – stebėjausi, kaip jie visa tai daro laisvai, atsipalaidavę, tarytum dalyvautų žvejyboje – klausytojų galbūt jau ir buvo daugiau kaip dvidešimt.

Ir tuomet, per paskutinę koncerto dainą „I Feel Good“, suvokiau, kad dėl palyginti negausios publikos jaudintis turėtų anaiptol ne tie šeši grojikai su viena džiazo atlikėja, pirmiausia tai yra nuostolis patiems negirdėjusiesiems – tiems, kurie pirmos tikrai pavasariškos dienos vakarą save nuskriaudė pasilikdami prie televizoriaus. Televizinė kultūra – tai bene paskutinis niūriojo, burnojančiojo, juoda tematančio lietuvio sąmonės okupacijos bastionas. Tik tokiems muzikos rezistentams kaip Kirstina ar Alina Orlova (buvau nustebęs, kad pastarosios klausosi netgi mano pažįstami estai), tokiems kaip grupė „Atalyja“ bei daugybei kitų – puikių, bet ne visuomet pastebimų – tai būtent jiems lemta tą klausytojui agresyviai į veidą teškiamą yvinį marketingo projektą sugriauti.

Marijus Širvinskas